Hipoteka – specifinė užtikrinimo priemonė, kai skolininkas įkeičia savo nekilnojamąjį turtą kreditoriui mainais į paskolą. Hipotekos teisinis mechanizmas suteikia kreditoriui teisę pareikalauti parduoti įkeistą turtą, jei skolininkas nevykdo savo finansinių įsipareigojimų. Tai suteikia papildomą saugumo lygį kreditoriui ir leidžia gauti didesnės vertės paskolas su mažesnėmis palūkanų normomis, nes turtas yra naudojamas kaip garantija.
Lietuvos bankinėje praktikoje hipotekos procesas prasideda nuo vertinimo, kuris nustato įkeičiamo turto vertę. Tai padeda nustatyti, kokią paskolos sumą galima suteikti. Hipoteka dažniausiai naudojama būsto paskolų kontekste, kur asmenys siekia įsigyti gyvenamąjį būstą. Skolininkas privalo kas mėnesį mokėti sutartines įmokas, kurios susideda iš palūkanų ir paskolos sumos dalies. Tokiu būdu palaipsniui mažėja skola, o pasibaigus hipotekos laikotarpiui, turtas tampa visiškai laisvas nuo įkeičiamų įsipareigojimų.
Svarbu pažymėti, kad hipoteka turi teisinį reglamentavimą ir yra registruojama viešajame registre. Tai užtikrina skaidrumą ir teisinius kreditoriaus bei skolininko santykius. Be to, hipotekos sutartys gali turėti įvairių sąlygų, tokių kaip fiksuotos ar kintamos palūkanų normos, kurios gali daryti įtaką mėnesinių įmokų dydžiui ir bendroms paskolos išlaidoms.
